Portali aLbdigital.net
Pėrshendetje Vizitor i Nderuar...

Me sa duket, ju nuk jeni Identifikuar akoma ne Faqen tone,

ndaj ju paraqitet ky mesazh pėr tju Kujtuar se ju mund tė Identifikoheni qė tė merrni pjese nė

diskutimet dhe Temat e shumta tė Forumit tone.

...Nė qofte se ende nuk keni njė Llogari personale nė Forum, mund ta hapni nje tė tille duke u Regjistruar

...Regjistrimi Ėshte falas dhe ju merr kohe maksimumi 1 min...

Me Respekt dhe Kenaqesi:

Staffi i Forumit aLbdigital.net

You are not connected. Please login or register

Portali aLbdigital.net » »» Diskutime Tė Ndryshme «« » Ēėshtja Kombėtare » Pėrse na duhet simboli Skėnderbe?

Pėrse na duhet simboli Skėnderbe?

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Shko poshtė  Mesazh [Faqja 1 e 1]

1Normal Pėrse na duhet simboli Skėnderbe? prej Sun Nov 23 2008, 05:09

LuNa

avatar
Moderator/e
Moderator/e
Pėrpjekja e mbrapshtė dhe tinzare pėr ta kthyer nė “pėrrallė me mbret” simbolin e identitetit kombėtar.

Njė proces qė po tenton tė asgjėsojė brenda njeriut ndjenjėn e pėrkatėsisė sė tij burimore ka nisur; ėshtė njė proces i udhėhequr nga spekulantė tė gjithfarėllojtė qė po pėrpiqet tė zhdukė gjithēka qė shfaqet e “e shenjtė dhe e shtrenjtė” nė jetėn e tij, njė proces i drejtuar, pėr sė pari, kundėr simbolit, njė proces nihilizues, i shfaqur si njė projekt ēnjerėzor qė po mėton “fshirjen e tėrė ndryshimeve historike dhe natyrore qė ekzistojnė mes njerėzve, vetė asgjėsimin e njėsive kombėtare tė vėshtruara nė mėvetėsinė e tyre.”
Shprehje e kėtij procesi makabėr ėshtė edhe monografia e Oliver Jens-Schmitt-it Skėnderbeu dhe, sidomos, madje, nė mėnyrė shumė mė tė spikatur, trumbetimet zėlarta dhe apatride tė pėrkthyesit dhe botuesit tė saj nė shqip.

Hedhja nė treg e kėsaj monografie krijoi njė varg debatesh, reagimesh dhe qėndrimesh pro et contra. Porse nė kėto rreshta nuk dua tė ndalem thjesht nė njė qėndrim pro et contra; njė qėndrim tė tillė e gjykoj tė mangėt dhe pjesėrisht tė pėrligjshėm, i njėjtė me veprimet e njė mjeku qė ndalet tė zhdukė simptomat e jashtme tė njė patologjie, duke e anashkaluar paq vetė patologjinė, burimin dhe shkaqet qė sollėn shfaqjen e saj. Ajo ēka do tė mėtoja kėtu, ėshtė qasja pėr tė pėrvijuar shkaqet dhe burimin e qėndrimeve pro et contra.

Sikundėrse e kemi vėnė re edhe mė parė, edhe nė debatet dhe polemikat qė shoqėruan daljen e monografisė sė Oliver Jens-Schmitt-it hasemi me njė paqartėsi tė skajshme dhe me njė kokolepsje tė njė vargu konceptesh, ēka ndikon jo pak edhe nė qėndrimin e fundmė, nė pro et contra ndaj pamėsisė interpretative qė ofron ky libėr. Personalisht, mendoj se kjo ėshtė edhe vatra kryesore nga ku burojnė edhe problemet dhe pasaktėsitė qė shfaqin pikėpamjet dhe qėndrimet pro et contra tė deritanishme, tė paktėn kjo nėse kapemi pas terminologjisė sė pėrdorur; prej kėndejmi lipset lexuar edhe vetė monografia, kujtojmė, si dhe shpjeguar dhe argumentuar edhe vetė qėndrimet pro et contra.
Pasaktėsia e koncepteve vėrehet mė sė pari te deklaratat qė lėshon sa poshtė lart qesim vetė pėrkthyesi, i cili ka marrė pėrsipėr detyrėn e avokatit mbrojtės tė monografisė qė ka sjellė nė shqip, pavarėsisht kulturės tejet tė mangėt profesionale qė shpalos. Porse kėtė detyrė e bėn si botues, me interes tė drejtėpėrdrejtė, dhe shumė mė tė lartė, nė shitjet e librit. Mė sė pari fare, pėrkthyesi i monografisė ngarend qė tė na mbushė mendjen se monografia e sjellė nė shqip prej tij ėshtė historia e vėrtetė, “shkencore”, mbi Skėnderbeun dhe, si e kėtillė, hedh poshtė si tė pavėrtetė “mitologjinė skėnderbejane”, e sajuar gjatė viteve tė Rimėkėmbjes Kombėtare (ndonėse librat mbi Skėnderbeun janė shumė mė tė hershėm).

Nga mėnyra se si ėshtė formuluar deklarata nė fjalė, kuptojmė, mė sė pari, kundėrvėnien (“dikotomi”, i kujtojmė pėrkthyesit, ėshtė pėrdorur gabim) qė pėrkthyesi vendos mes “tė vėrtetės shkencore” dhe “tė vėrtetės sė shprehur pėrmes mitit” dhe, mė pas, kundėrvėnien mes fushave pėrkatėse, domethėnė, mes shkencės sė historisė dhe mitologjisė (ku me “mitologji”, pėrkthyesi ka parasysh “pėrrallat” dhe “legjendat”, ndonėse “miti” dallohet nga “pėrrallat” apo “legjendat” mė sė pari pėr pėrmasėn thelbėsisht metafizike). Kjo kundėrvėnie e mitit dhe historisė shfaqet thjesht njė anakronizėm, qė do tė thotė shprehimisht kėtu se ora e pėrkthyesit dhe e botuesit tė monografisė nė fjalė ka ngecur diku nė dekadėn e parafundit tė shekullit tė XIX, pasi prej kėsaj dekade e kėndejmi konceptimi i historisė si sistem monolitik sa erdhi dhe u zbeh, aq sa nė kohėt tona shfaqet thjesht njė reminishencė. Plasaritjet e pariparueshme qė pėsoi konceptimi i historisė si sistem monolitik solli lindjen e njė sistemi tė ri simbolik perėndimor, ku vetė historia dhe miti gjejnė jo pak pikėprerje dhe elementė tė pėrbashkėt, madje, njė nga teoricienėt mė tė mėdhenj tė shekullit tė XX, Paul Ricœur-i, arrin nė pėrfundimin se historia mbėshtetet mbi njė “strukturė mitike”. Ē’do tė thotė kjo? Mė sė pari, qoftė historia, qoftė miti janė rrėfim - dhe mythos do tė thotė rrėfim!. Ndryshimi mes tyre ėshtė ēėshtje drejtimi dhe mjetesh; rrėfimi mitik niset nga e padukshmja pėr tė interpretuar tė dukshmen, ndėrsa historia niset nga e dukshmja (kjo ėshtė domethėnia etimologjike e historisė nė greqishten e vjetėr - siē mėsojmė nga Herodoti) pėr tė interpretuar tė padukshmen. Qė shprehimisht do tė thotė se, si miti, ashtu edhe vetė historia, janė rrėfim i njė interpretimi, njė qasje hermeneutike e ngjarjeve - ku pėrkthyesi/botuesi, me sa kuptohet nė deklaratėn e tij - nuk e ka tė qartė se hermeneutika nė domethėnien etimologjike do tė thotė pikėrisht “rrėfim”. Kjo lidhje mes “rrėfimit” dhe “historisė” bėhet e kapshme edhe nga metoda analitike me tė cilėn operon vetė njė historian; fillimisht, historiani ka pėrpara njė gjerdan dokumentesh dhe burimesh, tė cilat rreh qė t’i trajtojė sipas njė mėnyre tė caktuar; ai e mbledh tė gjithė lėndėn, pa e tjetėrsuar nė vendėsinė e saj, e qėmton me sy kritik nė autenticitetin pėrkatės dhe, pas kėtij sitimi kritik, historiani pėrballet me nevojėn qė dėshmitė e vjela t’i shtrojė nė njė rrėfim, ku ligjėrimi historik dashur pa dashur mbėshtetet nė njė strukturė rrėfimore, domethėnė, nė njė strukturė mitike, madje, edhe nė njė lloj traume apo plot-i, aq sa Georges Duby-ja, njė nga historianėt mė tė njohur tė kohės, pohon se “edhe kur bėhet fjalė pėr pėrshkrimin e ēmimeve gjatė shekullit tė XIX, apo pėr pėrshkrimin e natyrės sė riteve fetare nė njė X segment tė historisė sė njerėzimit, ēmimet dhe pėrkorja shpirtėrore mund tė veprojnė dhe tė vėshtrohen si personazhe tė njė rrėfimi romancesk”.

Kjo qasje e re dialoguese e “mitit” me “historinė” lipset thėnė se e ēliroi kėtė tė fundit nė kuptimėsi; sė pari, krejt ndryshe nga sa ndėrshihet nė deklaratat e pėrkthyesit/botuesit, historia nuk ėshtė entitet, njė realitet objektiv, por njė praktikė semiotiko-hermeneutike, ku tabelat kronologjike, sinopset dhe skemat krahasimore nuk shfaqen pėrpos se pjesė e njė sistemi shumė mė tė gjerė; sė dyti: vėshtrimi i historisė si njė récit, si njė rrėfim (qė do tė thotė se ka njė pėrmasė mitike!) shpalos demagogjinė qė lėviz pas konceptit tė “historisė objektive”, ku ia vlen tė sjellim nė kujtesė traumėn baudelaireriane tė fotografisė; njeriu, njė qenie prej mishi dhe gjaku dhe nė lėvizje, nuk ėshtė dhe nuk mund tė jetė assesi i njėjtė me pamjen e ngrirė dhe tė fiksuar nė njė celuloid. Ndonėse fotografia kahet tė marrė mbi vete njė pėrmasė tė theksuar “objektiviteti”, sėrish shfaqet e kufizuar, e kjo nuk varet nga aparati, por nga fotografi (ndryshe nuk do tė kishte arsye tė kishim fotografė profesionistė). Ndonėse i njėjtė nė pamje, fotografitė e njeriut mund tė shfaqen tė ndryshme nėse bėhen nga fotografė tė ndryshėm; dhe jo vetėm kaq, kjo vlen edhe nė rast se bėhen nga njė fotograf i vetėm, nga kėndi qė zgjedh tė na fotografojė, nga humori i tij, nga qėllimet e kėshtu me radhė. E njėjta gjė vlen edhe pėr historinė, e cila, si tė gjitha “shkencat” qė lindėn gjatė shekujve XVII-XVIII, rreh tė jetė “objektive” (historiani si mjek autopsist pėrpara fakteve-kufoma, e cilėson Hegel-i); fill sapo mbaron sitimin kritik tė dėshmive tė vjela, historiani shndėrrohet nė mos nė fotograf (mungesė e saktėsisė sė fotografisė!), tė paktėn nė piktor (dhe, mendojeni sa objektiv mund tė jetė njė piktor!), duke na dhėnė njė tablo rrėfimore falė interpretimit dhe peshimit tė fakteve dhe tė dėshmive tė peshkuara.

Nisur nga sa mė sipėr, vėrejmė qartas se, sa i pėrket anės “profesionale” pėrkthyesi dhe botuesi nė shqip i monografisė sė Oliver Jens-Schmitt-it flet nė tym dhe tymtazi; porse, kjo anė, gjithsesi, nuk besoj se mbart ndonjė rėndėsi pėr tė, pasi ai rreh qė ta pėrdorė “mitin” dhe “mitologjinė” thjesht si mbulesė, pasi qėllimi i tij nuk ėshtė “ēmitizimi” i Skėnderbeut, por kthimi i Skėnderbeut nė njė “mit”; dhe fjala nuk ėshtė pėr “mitin” si shprehje e “pafuqisė sė Logos-it” - siē ngrinte zėrin Hegel-i, as pėr “mitin” si njė “kapėrcim i Logos-it, pėr tė shpjeguar dritėhedhshėm jetėn, kuptimin dhe thelbin e saj” - pėr tė cilin fliste Heidegger-i. Jemi shumė larg kėtyre pamėsive. Pėrkthyesi dhe botuesi i monografisė nė fjalė kėrkon thjesht qė ta shndėrrojė Skėnderbeun nė njė “pėrrallė me mbret”, apo, shumė-shumė, nė njė legjendė, duke e zhvendosur ( kupto: flakaritur) nga vendi qė ky zė nė historinė dhe nė ndėrgjegjen historike tė kombit shqiptar. Pėrkthyesi dhe botuesi i monografisė tamam-tamam rreket tė “rrėzojė” Skėnderbeun dhe rrekja e tij shkon mė tej, duke marrė pėrmasa kriminale: ai kėrkon qė nxėnėsit e Shqipėrisė, Kosovės, Maqedonisė, tė nxėnė kėtė “rrėzim” tė Skėnderbeut ala Jens-Schmitt - Klosi. Nėse Skėnderbeu do tė kishte qenė njė “mit modern” (nė ngjyresėn konceptuale tė Barthes-it), shprehem haptas se do ta kisha pėrshėndetur dhe nėnshkruar njė nismė tė kėtillė ulėritėse. Por Skėnderbeu ėshtė “simbol”, ėshtė “simbol identitar”, ėshtė i tillė si Krishti ėshtė “simbol” i krishtėrimit (dhe mos harrojmė se, nga pikėpamja historiografike, nė lidhje me ngjarjen tek e cila u mbėshtet pjesa dėrrmuese e historisė, kulturės, mendėsisė dhe besimit fetar tė mbarė botės perėndimore, nuk gjejmė thuajse asgjė “objektive”; i vetmi “dokument”, e vetmja “provė” historikisht “objektive” pėr njeriun qė u kryqėzua dymijė vjet mė parė nė Palestinė ėshtė thjesht njė mbishkrim me emrin e Pons Pilatit, qė sipas ungjijve ishte pėrfaqėsuesi romak nė Palestinė); i tillė siē ėshtė Garibaldi pėr historinė e Italisė.
Ēfarė do tė thotė kjo? Qė Skėnderbeu, apo Krishti, apo Garibaldi (dhe historia na ofron plot shembuj tė ngjashėm, qoftė edhe nė hapėsira te tjera, siē ėshtė Homeri, Dante, Cervantes, Goethe pėr letėrsinė e vendeve tė tyre) nuk janė thjesht figura, qė do tė thotė shprehimisht se nuk mund tė qėndrojnė si pjesė “pėrrallash” apo “legjendash”, s’mund tė jenė “metafora”, por “simbole”, janė kthyer nė pjesė e ikonostasit tė ndėrgjegjes historike tė botės sė cilės i pėrkasin, janė bėrė pjesė e pėrmasave dhe e thelbit tė saj, nė fund tė fundit, janė shndėrruar nė Sinnbild, nė njė shenjė njohėse, nė shenjė dalluese, ndėrgjegjėsore dhe identitare (ky ėshtė njė nga kuptimet etimologjike tė termit symbolos). Ndryshe nga “metafora”, simboli nuk zhvendos, nuk ndėrmbart nga njė hapėsirė nė njė tjetėr, por pėrfaqėson duke e ndėrlidhur gjithēka me vetveten dhe nė vetvete. A nuk u ndien tė pėrfaqėsuar shqiptarėt nė simbolin e Skėnderbeut? A nuk u bashkuan? A nuk krijua dhe forcuan shekujve identitetin kombėtar? Dhe identiteti kombėtar ėshtė pikėrisht lidhja subjektive e individėve me simbolikėn kolektive, e cila e konsideron ndjenjėn kombėtare si njė lloj religjioni qė pėrbėn njė besim, njė kredo, njė kult tė veēantė (Canetti). Kombi (atdheu, dhe ekziston feja e atdheut qė nė momente tė caktuara i jep patriotizmit karakter tė shenjtė) imponohet me tė gjithė madhėshtinė e sė shenjtės. Dekretet e tij janė imperative. Bindja ndaj tyre ėshtė pa kushte. Ai imponon tabutė e tij, ritet, ceremonitė, heronjtė dhe simbolet e tij (flamujt, himnet) (E.Morin). Por pėrse duhet kombi, atdheu, ē’u jep ai individėve me tė gjithė dekretet qė imponon, qė nga ritet e gjer te simbolet e tij? Pėrse na nevojitet Skėnderbeu si njė simbol i identitetit kombėtar? Shpjegimin e saktė e jep Edgar Morin-i, i cili thotė: “ Nė tė vėrtetė, pėrkitja ndaj njė kombi tė caktuar dhe aderimi nė njė atdhe u lejojnė individėve tė jenė“nė tė njėjtėn kohė historikė dhe tė pavdekshėm. Nėpėrmjet identifikimit me Qenien e Madhe Historike, “qė lufton si njė hero-perėndi i antikitetit pėr vetė pavdekėsinė e vet”, individi siguron jo vetėm mbrojtje dhe siguri, por edhe lavdi e respekt. Dhe ėshtė e vėrtetė se konceptimi thelbėsor i identitetit ėshtė tė jesh bir i ( bijtė e shqipes, bijtė e Skėnderbeut). Pra, kombi na lejon ta ngulisim kėtė identitet nė njė kėtu territoriale, nė njė histori tė lavdishme dhe patetike, nė njė kompleks kulturor tė pasur.”
Porse ėshtė pikėrisht kjo e vėrtetė, ky ikonostas historik edhe objekti qė po rreh tė minojė monografia e Oliver Jens-Schmitt-it dhe pėrkthyesi e botuesi i saj nė shqip.

Nėse do tė lejojmė qė njė proces i kėtillė tė shtrihet dhe tė thellohet gjithnjė e mė tepėr dhe me kėtė ritėm galopant, atėherė tė jemi tė sigurt se njeriu modern nuk do tė jetė mė njė njeri, nuk do tė ketė mė identitet, arsye pėr tė cilėn nuk do tė ketė mė nevojė pėr simbolet, pėr aq sa rendi i ri, dhe natyra e re e kėsaj qenieje qė rrezikon tė ēnjerėzohet do tė kenė nevojė pėr tė. Porse, siē thashė mė sipėr, kombi, atdheu imponohet me tė gjithė madhėshtinė e sė shenjtės. Dekretet e tij janė imperative. Bindja ndaj tyre ėshtė pa kushte. Ai imponon tabutė e tij, ritet, ceremonitė, heronjtė dhe simbolet e tij – shkelja apo rrėzimi i tyre (qoftė dhe nė tentativė) ėshtė thjesht tradhti ndaj kombit...


Mira Meksi/shekulli


Forumi aLbdigital
"Nuk mund te jesh i drejte,nese nuk je i njerezishem"
Shiko profilin e anėtarit

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Mbrapsht nė krye  Mesazh [Faqja 1 e 1]

Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi