Portali aLbdigital.net
Pėrshendetje Vizitor i Nderuar...

Me sa duket, ju nuk jeni Identifikuar akoma ne Faqen tone,

ndaj ju paraqitet ky mesazh pėr tju Kujtuar se ju mund tė Identifikoheni qė tė merrni pjese nė

diskutimet dhe Temat e shumta tė Forumit tone.

...Nė qofte se ende nuk keni njė Llogari personale nė Forum, mund ta hapni nje tė tille duke u Regjistruar

...Regjistrimi Ėshte falas dhe ju merr kohe maksimumi 1 min...

Me Respekt dhe Kenaqesi:

Staffi i Forumit aLbdigital.net

You are not connected. Please login or register

Portali aLbdigital.net » »» Diskutime Tė Ndryshme «« » Ēėshtja Kombėtare » Historia e flamurit mė 28 Nėntor 1912 nė Vlorė

Historia e flamurit mė 28 Nėntor 1912 nė Vlorė

Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Shko poshtė  Mesazh [Faqja 1 e 1]

Ma-Origano

avatar
Moderator/e
Moderator/e
Si e ka pėrjetuar shqiptari i shquar ngjarjen e bujshme tė shpalljes sė Pavarėsisė kombėtare


Eqerem bej Vlora: E vėrteta e flamurit

“Ismail Qemalit i kėrkova flamurin qė mė fali Aleandro Kastrioti”


Eqerem bej Vlora, jep variantin e tij, pėr historinė e flamurit qė u ngrit nga plaku Ismail Qemali, mė 28 Nėntor tė vitit 1912.

Ai thotė shprehimisht: “E zgjata ca historinė e ngritjes sė flamurit, sepse vitet e fundit kanė qarkulluar variante krejt tė pavėrteta dhe unė dėshiroj qė ngjarja e saktė tė pėrshkruhet e tė mbetet njėherė e pėrgjithmonė”. Ja se ēfarė shkruan Eqerem Bej Vlora nė librin e tij.

Kthimi nė Vlorė

Me t’u kthyer nga Kuēi, unė shkova menjėherė nė shtėpinė e tim kushėriri, Xhemilit, pėr tė takuar Kryetarin e Qeverisė sė Pėrkohshme, shtėpia ishte kopje e zvogėluar e haramllėkut nuk kishte katėr, por tri kate. Pėrmes derės ndėrmjetėse hyra nė katin pėrdhes ku ishin shkallėt e mėdha. Oborri, sallat poshtė e lartė , shkallėt ishin mbushur plot nga njerėz me fytyra, sjellje e veshje qė nuk i kisha parė kurrė nė Vlorė. Tė gjithė bisedonin me zė tė lartė dhe kur mėrziteshin nė njė vend, lėviznin lirshėm dhe pateklif sikur tė ishin nė shtėpinė e tyre. Nė katin e sipėrm ishte njė sallon i madh i paijsur me mobilje tė bukura tė stilit bidermajer, dera e tė cilit ishte krejt e hapur. Pėrpara saj njerėzit ngjesheshin e shtyheshin pėr tė dėgjuar seē thuhej brenda. Unė ndalova pėr disa ēaste pėr tė pėrshėndetur njė mori tė njohurish dhe pastaj hyra nė sallon. Ismail beu po rrinte nė njė divan me njė pamje tė ligėshtuar, sa mua m’u dhimbs. Kisha tre vjet pa e parė dhe tani m’u duk mė i plakur dhe i drobitur. Ai vuante nė kėtė mjedis tė ri dhe tė huaj pėr tė. Pėr vite me radhė Ismail beu kishte qenė nėnpunės i lartė i administratės turke dhe vali, poste kėto, kur largėsia me tė lartit dhe tė ultit mbahej vetiu. Kėshtu, ai kishte rėnė nė njė kaos kontrastesh shoqėrore, tė cilit nuk po ja gjente dot anėn. Unė iu afrova i putha dorėn me nderim dhe u ula pranė tij. Tė paktėn divanin, njerėzit qė mbushnin hapsirėn kishin pasur mirėsinė t’ja linin. Ai mė bėri pyetje tė zakonshme: si ia ēoja, ku ishte im atė a kishte hequr keq nė Kuē me kėtė mot tė keq e kėshtu me radhė. Pastaj unė u ngrita pėr tė ikur. Por, ai mė mbajti dhe mė pyeti me zė tė ulėt: “ dua tė tė bėj njė vizitė. Ėshtė edhe te ty si kėtu?” Unė iu pėrgjigja se po tė donte tė vinte tek unė, do tė vija ta merrja vetė. “Jo, -tha ai. Xhemioli mė ka thėnė se dera ndėrmjetėse ėshtė ende. Unė vij vetė.” Sidoqoftė edhe tek unė nuk ishte mė mirė. Por falė manisė sime pėr protokoll, falė karakterit tė paafruar dhe tė mbyllur, largėsia sidoqoftė ruhej. Po pėrse tė shkaktohej kjo rrėmujė e kjo gjullurdi nė njė shtėpi private, mund tė pyesė ndokush. Nga koha atėrore dhe stėrgjyshore Ismail beu kishte mėsuar se banesa e sanxhakbeut ishte edhe seli qeveritare. Ndaj edhe selamllėku i shtėpive tė bejlerėve, quhej nė shqip zapana. Kėshtu edhe Ismail beut nuk i pėlqente tė rrinte nė bashki. Dhe njerėziut, qė me punė a pa punė, duhej tė takonin kryetarin e shtetit, vinin turma-turma nė banesėn e tij private. Ditėt qė pasuan, unė takova zyrtarėt e lartė tė qeverisė sė re , tė emėruar mė 4. 12. 1912, nga i pėrnderuari kryeministri Ismail beu dhe nėnkryeministri fort i nderuari dom Nikollė Kaēorri. Anėtarėt e qeverisė sė re ishin miq dhe tė njohur tė mirė, e mė duhej tė shtoj, se nė rrethanat e atėhershme vėshtirė tė bėhej ndonjė zgjedhje mė e mirė. Dhe nėse kjo nuk u pėrgjigjej aspak kėrkesave tė kohės, nuk ishte faji i saj. Pozita e ēdo qeverie pėrparimtare pas shkatėrrimit tė sundimit osman nuk mund tė ishte e lehtė; vetėm njė orė e fortė diktatoriale do tė kishte mundur mbase t’ia dilte mbanė qeverisjes. Po ku ishte ky diktator dhe fuqia pėr tė qenė i tillė? Nė qeverinė e Ismail Qemal beut dhe tė babaxhanit Don Nikollė Kaēorri nuk kishte vend pėr tiranė mesjetarė, ajo pėrbėhej krejtėsisht nga njerėz tė arsyeshėm. Kėshilli i Ministrave mblidhej nė shtėpinė e Ismail beut, por se ku i kishin selitė ministrat e tij, unė nuk e mora vesh kurrė edhe pse, them se e njihja shumė mirė atė ēerdhe mjerane , qė quhej asokohe Vlorė. Mė mirė nga tė tjerėt e kishte- kėtė e kam parė vetė - ministri i Postėtelegrafės: ai ishte zot i njė ministrie tė tėrė, i Zyrės Posttelegrafike tė Vlorės. Asambleja kombėtare qė shpalli pavarėsinė e Shqipėrisė, mė 28. 11. 1912, u shpėrnda mė 7. 12. 1912, pasi zgjodhi mė parė, nė kėmbė tė saj, njė Kėshill Pleqsh, (senat) me 18 anėtarė.

Gjatė kohės qė qėndroja nė Kuē isha zgjedhur (nė mungesė) delegat, e tani u zgjodha senator i Vlorės. Dy nga ministrat ishin miqtė e mi, Myfit bej Libohova dhe Abi bej Toptani. Por nuk kishte dy njerėz mė tė ndryshėm, madje mė tė pėrkundėrt nga karakteri. Ndėrkohė qė Myfit beu i merrte me tė pėrqeshur tė gjitha kėto: mangėsitė e qeverisė sė pėrkohshme, papjekurinė e popullit shqiptar, madje tėrė kėto fyerje qė na kishin pllakosur, Abdi beu, pėrkundėr, pikėllohej dhe dėshpėrohej sa s’thuhej kur ishte i detyruar ta paguante me njė apo dy javė vonesė marrjen e rrogave nė shtetin e ri shqiptar. Po ku e mėsuan shqiptarėt, pyesnim mė shpesh me tallje, konceptin e rrogės mujore? Problemi i financave, qė unė do ta quaja me emrin e tij tė vėrtetė: vėshtirėsitė pėr tė siguruar paratė e nevojshme pėr tė mbajtur aparatin shtetėror dhe kėto mori tė shpėrngulurish mė dukeshin tė pazgjidhshme. Sipas koncepteve turko-shqiptare, Vlora dhe Berati ishin krahina tė pasura. Por tė ardhurat nga doganat nuk vileshin mė pėr shkak tė bllokadės detare greke dhe me afėrsisht 6000 -7000 napolonat qė qeveria e pėrkohshme mund tė siguronte nė muaj, Abdi beu duhej tė bėnte ēudira, duke pėrmendur kėtu se asnjė nga bejlerėt nuk mori kurrė asnjė grosh si rrogė apo si dėmshpėrblim. Myfit beu, ministri i Brendshėm, banoi disa javė tek unė, pastaj mori me qera njė shtėpizė tė kėndshme prapa avllisė sonė, ku jetoi gjatė kohės sė qėndrimit tė tij nė Vlorė. Stili nė tė cilin ai e drejtoi Ministrinė e Brendshme, tė kujtonte paksa kohėn e Dagobertit, Mbretit tė mirė tė Frankove: pakėz atėror, pakėz kalorsiak, por edhe pakėz despotik.

Pas njė jave

Njė javė pas kthimit tim nė Vlorė, ēova Murat bej Toptanin dhe Hydaj efendin tek Ismail Qemali, duke iu lutur tė mė kthente flamurin qė i pata huajtur. Mė premtuan tė ma kthenin atė menjėherė, sapo zonja Marigo Posjo (njė atdhetare e madhe demokrate, por qė i pėlqente reklama) ta kishte qepur e qėndisur flamurin e ri. E pra, mė 28 nėntor kryeobjekti i ditės, flamuri si simbol i pavarėsisė, me atė pakujdesin tipike shqiptaro-lindore ishte harruar. Pėr mė tepėr shumica nuk e dinte sesi ishte ai. Kurrkush mė pėrpara as e kishte parė, as e kishte mbajtur. Askush nė Vlorė nuk kishte flamur nė shtėpi. Shtetformuesit ranė nė hall dhe vėshtruan njėri-tjetrin tė hutuar.
Atėherė ngrihet miku im Hydai efendiu dhe thotė se nė dhomėn e gjumit tė Eqrem beut varet nė mur njė flamur shqiptar, i futur nė njė kornizė tė bukur. Dhe pyeti se a mund tė merrej pa qenė aty i zoti? Ismail beu i dha leje dhe kėshtu flamuri qė dikur don Aleandro Kastrioti mė kishte dhuruar solemnisht nė Paris, shtegtoi nė konakun fqinj dhe ra nė duart e Ismail beut, i cili ia dorėzoi Murat bej Toptanit, me porosinė ta varte jashtė, ndėrkohė qė vetė qėndronte nė dritare. Mijėra njerėz u mblodhėn nė sheshin para shtėpisė dhe nė kopėsht, duke brohoritur “rroftė, rroftė “ edhe pse shumė prej tyre nuk e kuptonin edhe aq se ē’po bėhej. Mė vonė kur unė nė ditėt festive tė shpalljes sė pavarėsisė si shtet i lirė dhe i pavarur, ngrita flamurin shqiptar nė ballin e shtėpisė sonė, disa kosovarė tė mirė mė thanė: “Shumė mirė e bėtė ju tė diturit qė ngritėt flamurin e babė Kralit (pra tė perandorit Franc Jozef) se tani nuk ka mė se ē’tė na bėjė as serbi i poshtėr, as malazezi morracak. Kur pyeta se ku e kam parė shqiponjėn e zezė m’u pėrgjigjėn krenarisht : “Tek ushtarėt e babė Kralit, nė Pazarin e Ri”. Por natyrisht, pati edhe tė tillė si njė farė Haxhi Muhamet efendiu, njė klerik i rėndėsishėm e fanatik nė Vlorė dhe ithtar i fortė i tim eti, i cili shprehej me zemėrim se Ismail beu kishte zgjedhur njė korb si simbol tė Shqipėrisė sė lirė. (Ah ta kishte bėrė Shqipėrinė Syria beu, ankohej ai,- tani do tė kishim nė flamur syret e bukura tė kuranit. Po ē’mund tė presėsh tjetėr nga Ismail beu, qė ka e kaluar tė gjithė jetėn nė vendin e frėngjve?)! Kur ia rrėfeva historinė Ismail beut, ai qeshi me tė madhe, por edhe mė kėrcėnoi me gisht se do t’i tregonte hoxhės qė flamurin nuk e kishte gjetur ai, por unė!



Qeveria

Kryetar Shteti, kryeministėr dhe ministėr i Punėve tė Jashtme: Ismail Qemal bej Vlora
Zėvendėskryeministėr: dom Nikollė Kaēorri
Ministėr i Brendshėm: Myfit bej Libohova dhe Asllan Pashali
Ministėr i Drejtėsisė: Dr. Petro Poga
Ministėr i Bujqėsisė: Pandeli Cale
Ministėr i Financave: Abdi bej Toptani
Ministėr i Arsimit: Dr. Luigj Gurakuqi
Ministėr i Luftės: Gjeneral Mehmet pashė Dralla
Ministėr i Punėve Botėrore: Mitat Dume Frashėri
Ministėr i Postėtelegrafės: Lef Nosi


Forumi aLbdigital
Jeta ėshtė e bukur - Jetoje ! malesia.org&malesiaforum.com
Shiko profilin e anėtarit http://www.malesia.org

Ma-Origano

avatar
Moderator/e
Moderator/e
Vazhdon polemika rreth flamurit kombėtar qė u ngrit mė 28 nėntor 1912 nė Vlorė

Flamuri i Skėnderbeut nė shtėpinė e Vlorajve


Nė kėtė shtėpi ka lindur dhe Ismail Qemali, emblema e Pavarėsisė

Bardhosh Gaēe

Dita e 28 Nėntorit ėshtė njė festė mbarė kombėtare e shqiptarėve, brenda kėsaj dite historike pėrmblidhen kujtimet e shkruara e tė pashkruara tė shqiptarėve.

Tek ajo ditė historike ringjallet jeta, luftėrat dhe pėrpjekjet e brezave tė tėrė shqiptarėsh pėr lirinė dhe pavarėsinė e atdheut tė tyre. Rrėnjėt e kėsaj dite historike duhen kėrkuar thellė nė kohėrat e gjėmimeve tė Skėnderbeut dhe trimave tė tij, tė cilėt u bėnė mbrojtės dhe emėrmėdhenj nė Evropė kundėr invazionit osman. Kur kujtojmė 28 Nėntorin apo lexojmė studime e shkrime pėr kėtė kohė tė bekuar, ne shqiptarėt ende duhet tė reflektojmė nė pėrmasat dhe vendin qė duhet tė zėrė ajo nė historiografi, pasi mjaft shkrime dhe studime janė tė zbehta dhe nuk japin njė tablo tė plotė tė kėtij akti historik. Vitet e fundit janė bėrė mjaft pėrpjekje qė akti i shpalljes sė Pavarėsisė Kombėtare tė lidhet ngushtė me tėrė ato lėvizje kombėtare qė zhvilloi Rilindja Shqiptare, e sidomos Lidhja Shqiptare e Prizrenit qė ishte njė nga vatrat qė e ngriti nė kushte tė reja kėtė lėvizje pėr ēlirimin nga zgjedha otomane dhe pėrcaktimin e programit polizoik tė saj. Ėshtė shumė domethėnėse qė Vlora u bė njė nga vatrat e zjarrta tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit. Nė kėtė qytet, Mustafa Pashė Vlora, qė Ismail Qemali e quante "mėsuesi im i kombėtarizmės", ishte nėnkryetar i Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit, ashtu si edhe Abdyl Frashėri. Roli i tij nė mjaft dokumente angleze, turke, franceze e austriake, tregon qartė se ishte jo vetėm njė personalitet i Rilindjes Kombėtare, por edhe promotorr i gjithė asaj lėvizje nė jug tė Shqipėrisė, nė Vlorė, Janinė, Prevezė e Gjirokastėr. Vetė Abdyl Frashėri pati ardhur nė Vlorė nė vitin 1879 dhe organizoi njė kuvend tė madh pėr atdhetarėt pėr realizimin e kėrkesave themelore tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit. Kjo ngjarje e madhe historike la gjurmė tė thella nė ndėrgjegjen kombėtare tė Vlorės dhe tė mbarė Shqipėrisė sė Jugut. Nė Vlorė dhe nė krahinat e saj veprimtarėt mė tė shquar ishin figura tė njohura luftarake e intelektuale si: Odhise Kasneci, Zerbin Cakalli, Sulejman Aliko, Musa Bodo, Beqir Hallkokondi, Xhemil Vlora etj.


Pavarėsia dhe Ismail Qemali

Sigurisht, nė kėtė ngjarje madhore, shpalljen e Pavarėsisė shqiptare dhe ngritjen e flamurit nė Vlorė, figura kryesore ishte Ismail Qemali si politikan, atdhetar dhe njohės i thellė i Fuqisė sė Madhe, i gjendjes sė brendshme e tė jashtme tė Perandorisė osmane dhe Ballkanit. Por, Shpallja e Pavarėsisė kombėtare nuk mund tė kuptohet pa atė plejadė intelektualėsh, luftėtarėsh e diplomatėsh shqiptarė, tė cilėt luftuan e qėndruan nė krah tė njėri-tjetrit si: Hasan Prishtina, Isa Boletini, Rasif bej Dino, Luigj Gurakuqi, Aqif Pashė Elbasani, Mehmet Pashė Dėrralla, Vehbi Dibra, Syrja Vlora, Mitat Frashėri, Petro Poga, Pandeli Cala, Murat Toptani, Nikollė Kaēorri, Jani Minga, Dhimitėr Berati, Sali Gjoka etj. Qeveria e Pėrkohshme e Vlorės i kushtoi njė rėndėsi tė veēantė, krahas organizimit tė shtetit shqiptar, edhe njohjes sė Pavarėsisė Kombėtare nė Evropė e nė vende tė tjera. Siē shkruan edhe profesori i tė Drejtės Kombėtare baroni Dekamp dhe studiuesi i njohur italian, Antonio Baldaēi, nė mjaft shkrime e studime tė tyre e japin tė qartė Shpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė dhe marrėdhėniet e qeverisė sė Vlorės me faktorin ndėrkombėtar. Mbi tė gjitha nė mjaft dokumente dhe vendime tė qeverisė sė Vlorės, vihet re pėrpjekja e saj pėr tė organizuar administartėn dhe jetėn politike, shoqėrore e ushtrake, sipas modeleve tė shteteve evropiane. Edhe Kanuni i pėrtashėm ishte njė akt juridik i mbėshtetur nė kėto parime evropiane.


Flamuri i Skėnderbeut nė ballkonin e shtėpisė sė Xhemil bej Vlorės

Do tė dėshiroja tė ndalesha edhe nė dy momente tė kėsaj ngjarjeje nė organizimin e Kuvendit tė Vlorės, kėsaj ngjarjeje madhore. Ismail Qemali me atdhetarėt shqiptarė, pas takimit me diplomatėt anglezė, italianė dhe ata tė Vjenės, shkuan nė Trieste ku i prisnin bashkatdhetarėt e tjerė. Atė kohė nė Shqipėri u krijua njė situatė dramatike, ushtria serbe kishte pushtuar Shqipėrinė Veriore dhe nga Shkodra po marshonte pėr nė Durrės. Nė kėtė moment Ismail Qemali i dėrgon telegram parisė sė Vlorės, ku u ngrit njė komision pėrgatitor pėr Shpalljen e Pavarėsisė Kombėtare. Nė kėtė telegram thuhej: "Mbledhja e pėrfaqėsuesve nė Durrės apo Vlorė ėshtė shumė e rėndėsishme. I thirrni tė gjithė. Gjersa tė arrij unė, mbani qetėsinė e ruani bashkimin. Ēėshtja jonė politike u sigurua…". Ky komision pėrgatitor luajti njė rol tė madh nė pėrgatitjen e shpalljes sė Pavarėsisė Kombėtare, ata ishin nga atdhetarėt mė tė shquar si: Qazim Kokoshi, Hasan Sharra, Ibrahim Abdullhu, Syrja bej Vlora, Abaz Mezini, dom Mark Vasa, Elmaz Xhaferri, Haziz Xhyheri, Leonidha Bezhani, Bektash Cakrani, Ethem bej Vlora, etj. Disa prej tyre nuk pėrmenden nė tubimet qė bėhen, por mendoj qė veprimtaria e tyre kombėtare duhet tė ndriēohet. Pa momentin e ngritjes sė Flamurit Kombėtar, pas fjalimit tė zjarrtė tė Ismail Qemalit dhe shpalosjes sė flamurit tė Skėnderbeut nė ballkonin e shtėpisė sė Xhemil bej Vlorės, nė atė shtėpi qė kishte lindur dhe Ismail Qemali, e cila ka qenė nė vendin ku sot ėshtė Monumenti i Pavarėsisė, e quaj njė akt tė madh shpirtėror edhe faktin qė, klerikėt mė tė mėdhenj tė kohės si: prifti ortodoks Marko Mocka, prifti katolik dom Mark Vasa, dhe kleriku mysliman Haxhi Muhameti, bekuan me fjalėt e zotit flamurin kombėtar. Kohėt e fundit nė disa artikuj vazhdon polemika qė ėshtė zhvilluar edhe mė parė rreth flamurit kombėtar. Nė mjegullat e kohės tė pushtimit osman u harrua edhe forma dhe ngjyra e flamurit shqiptar. Rilindasit tanė, siē mėsojmė prej Spiro Dines, e dinin qė flamuri i Skėnderbeut ishte me njė shqiponjė tė bardhė. Anėtarėt e shoqėrisė sė Stambollit vunė nė stamėn e tyre njė shqiponjė me kokė tė ulur mbi njė shkėmb. Ndėrmjet viteve 1880-1895, Zef Skiroi e mbas tij edhe Anselmo Lorekio, nė botimin e gazetės sė tyre, mbanin si emblemė flamurin e Skėnderbeut. Mbas vitit 1900, kėtė emblemė e mbante edhe Faik Konica, nė revistėn "Albania" qė botohej nė Bruksel. Po nė Bruksel, mė 1899 u prodhua flamuri i parė shqiptar, i cili ishte zhdukur qė nė kohėn e Skėnderbeut. Mė 1907, me flamurin e Skėnderbeut parakaloi njė grup shqiptarėsh nė rrugėt e Bostonit. Njė flamur tė tillė qėndisi edhe Said Najdeni nė burgun e Edmesė. Dervish Hima, mė 1908 solli njė flamur nė vendin tonė me fushė tė kuqe. Dritė tė plotė mbi flamurin tonė kombėtar hodhi Faik Konica, nė artikullin "Flamuri i Shqipėrisė" nė vitin 1909, nė revistėn "Albania", i cili thotė se: "Flamuri ynė, i cili ėshtė njė nga mė tė lavdėruerit nė botė, ėshtė padyshim edhe njė nga mė tė vjetrit".


Forumi aLbdigital
Jeta ėshtė e bukur - Jetoje ! malesia.org&malesiaforum.com
Shiko profilin e anėtarit http://www.malesia.org

Ma-Origano

avatar
Moderator/e
Moderator/e
Historia e flamurit, sipas plakut tė menēur Eqerem Bej Vlorės


Tre variantet e flamurit qė u ngrit mė 28 nėntor 1912



Historia e flamurit shqiptar tretet nė mjegullėn e kohės. Nė veprėn e tij “Jetėt paralele” Plutarku thotė se Pirroja, mbreti i Epirit, pas betejės sė Herakles, kur dėgjoi luftėtarėt e tij qė po kėndonin njė kėngė qė e quanin shqiponjė, ai u thotė atyre: “Nė qofsha unė shqiponjė, ju jeni krahėt fitimtarė qė mė sollėt deri kėtu.”

Nė monedhat e qytetit iliro-epirot tė Orikumit, duket njė shqiponjė qė mban nė kthetra rrufetė e Zeusit. Po kėshtu, kalorėsit e Skėnderbeut, gjatė fushatės sė tij nė pulia, na ndihmė tė mbretit tė Napolit, mbanin flamuj tė vegjėl tė kuq me njė shqiponjė tė zezė dykrerėshė nė mes. Shqiponja dykrerėshe ėshtė simbol i pushtetit perandorak bizantin, gjerman, rus. Sundimtarėt e mėdhenj e tė vegjėl, qė u shkėputėn nga perandoria bizantine, vazhduan tė mbajnė kėtė simbol pushteti. Kėshtu, mbase ka bėrė edhe Skėnderbeu. Sidoqoftė nė gojėdhėnat e arbėreshėve ky kumt ruhet ende i gjallė. Mbi varrin e nipit tė Skėnderbeut nė kishėn e shėn Marisė sė ėngjėjve, nė Napoli, ėshtė vėnė stema e tij: njė shqiponjė heraldike me njė yll tė bardhė e vezėllitės pesėcepėsh mbi tė dy krerėt e saj. Midis viteve 1880 - 1895, Zef Skiroi e mė pas Anselmo Sorekio, nė tė pėrmuajshmen e tyre arbėreshe, e botuan , pothuajse nė ēdo numėr, kėtė emblemė si flamur tė Shqipėrisė. Pa 1900-ės atė e vė edhe Faik Konica nė tė pėrmuajshmen e tij “Albania” nė Bruksel. Nė shtator tė vitit 1909, sė bashku me djelmurinė e qytetit, unė organizova nė shtėpinė timė shfaqjen e dramės “Pirrua” tė Mihal Gramenos. Aty, ku kryepriftėresha e Orikumit i zgjat Pirros, qė po nisej pėr nė Itali, njė flamur, dhe me njė ton patetik e duke shkėrbyer legjendėn e Kostandinit i thotė: “Me kėtė shenjė ti do tė fitosh”, nė prani tė prefektit, oficerėve turq si edhe tė gjithė trupit konsullor me shaka, por edhe me njė farė kapadaillėku, unė ngrita pėr herė tė parė nė skenė flamurin shqiptar. Asnjė nga zyrtarėt e pranishėm turq nuk u ndi0e, ndėrkohė qė salla shpėrtheu nė duartrokitje. Euforia atdhetare krijoi njė gjendje tė nderur. Natyrisht qė u raportua menjėherė nė Stamboll, por qortimi i vetėm qė dėgjova unė pastaj, mė erdhi nga xhaxhai, Ferit pasha, asokohe ministėr i Brendshėm. Ai e quajti tė “pahijshme” kėtė sfidė nė shtėpinė time e para tė ftuarve tė mi. Ka pasur edhe raste tė tjera kur flamuri shqiptar ka luajtur role, madje shumė mė luftarake. Nė kohėn e kryengritjes sė malėsorėve katolikė, nė vitin 1911, nė Cetinj mbėrritėn vullnetarė arbėreshė pėr t’u bashkuar me kryengritėsit, e qė pėr herė tė parė mbanin njė flamur kombėtar. Njėri nga krerėt e kėtyre vullnetarėve quhej Terenc Toēi. Nė krye tė njė grupi vullnetarėsh e malėsorėsh, ai ēau deri nė Mirditė, ku edhe shpalli njė republikė shqiptare, doemos jetėshkurtėr, qė me ngritjen e flamurit shqiptar pėr disa ditė rresht ngriti fuqishėm moralin e popullit. Madhėshtore nė kėtė aksion, tė thuash operete, ishte besnikėria ndaj etnitetit shqiptar qė arbėreshėt dėshmuan me qėndrimin e tyre: “Ata luftuan me trimėri tė rrallė e pa asnjė mėdyshje, thuajse me gėzim, rrezikuan jetėn e tyre, duke u dhėnė kėshtu zemėr edhe vėllezėrve nė atdheun e lashtė e tė braktisur para aq kohėsh. Mė vonė Terenc Toēi, ky atdhetar i zjarrtė pati poste tė larta zyrtare nė Shqipėri, deri sa, pas njė procesi, ku u akuzua pėr mungesė patriotizmi, pushkatohet nga komunistėt nė vitin 1945.



Dy versione tė tjera pėr flamurin

Jemi mėsuar tė themi se flamurin e ka qėndisur Marigoja, e cila u largua nga vendlindja e saj Oēishti i Korēės dhe u vendos nė Vlorė. Shkak i braktisjes sė vendlindjes ishte persekutimi qė po i bėhej atdhetarėve nga reaksioni grek. Nė vitin 1904 bashkė me tė shoqin u vendos nė njė shtėpi tė lagjes Muradie, nė rrugėn qė mban emrin e gazetarit francez Justin Goda. Shpejt ajo u fut nė vatrat vlonjate me idetė e saj pėrparimtare, por edhe me qėndismat qė bėnte.

Gazeta “Arbėria” qė dilte nė Gjirokastėr, nė kohėn e saj shkruan se “Flamurin kombėtar qė u ngrit pėr herė tė parė nė Vlorė nga Ismail Qemali ėshtė qėndisur nga Marigo Posio mbi copėn e blerė te tregtari Diamant. Qėndisja ėshtė bėrė sipas modelit tė shqipes qė kishin vizatuar patriotėt don Mark Vasa dhe Petro Fotografi. Kėtė e dinin dhe shumė patriotė tė tjerė. Me tė hollat e saj punoi dhe 500 flamuj pėr zyrat e ndryshme tė shtetit tė parė shqiptar”.

Marigoja pėr kėtė gjest ėshtė dekoruar nė vitin 1960 “Urdhri i Lirisė sė Klasit tė Dytė”, me motivacion “ka punuar pa u lodhur nė pėrhapjen e gjuhės shqipe, ēlirimin dhe emancipimin e gruas shqiptare duke pėrjetėsuar kėshtu traditat e lavdishme tė grave shqiptare”. Mė pas ka marrė emrin e saj njė shkollė tetėvjeēare.

Njė tjetėr variant
“Flamurin qė ngriti Ismail Qemali nė Vlorė e kam sjellė unė nga Bukureshti, duke e mbajtur nė gji”, ka thėnė nė kujtimet e tij, Spiridon Ilo, njeri prej firmėtarėve tė aktit tė pavarėsisė. Pėr shumė vite me radhė, versioni zyrtar ishte: “Flamuri qė Ismail Qemali ngriti nė ballkonin e shtėpisė sė tij, u qėndis nga korēarja Marigo Posio, qė jetonte nė atė kohė nė Vlorė. Marigoja e qėndisi falmurin brenda natės”. Ky ėshtė pak a shumė shpjegimi zyrtar, qė jepet ndėr tė tjera edhe nė tekstin e Historisė sė Shqipėrisė. Por, versioni i shndėrruar nė legjendė, nuk i kėnaq tė gjitha interpretimet. Versioni mė i mundshėm dhe mė i vėrtetuari kohėt e fundit ėshtė ai qė del nga gjithė kujtimet e pjesėmarrėsve nė shpalljen e Pavarėsisė. Flamuri, qė Ismail Qemali ka ngritur nė Vlorė dhe qė simbolikisht shėnon pavarėsinė, ėshtė po ai qė zbukuronte podiumin e hotel “Kontinentalit” nė Bukuresht, mbrėmjen e 5 nėntorit 1912. Takimi i Ismail Qemalit me patriotėt Shqiptarė tė Bukureshtit, u bė vendimtar pėr shpalljen e pavarėsisė, qė u bė realitet 23 ditė me vonė nė Vlorė. Tė gjitha burimet shėnojnė se flamuri u mor nga Spiridon Ilo dhe gjatė gjithė udhėtimit, ai e ka mbajtur me vete. Por, Spiridon Ilo ishte djali i tezes i Marigo Pozios. Mbrėmjen e 27 nėntorit, ai ka bujtur nė shtėpinė e saj nė Vlorė dhe sipas dėshmive, Pozio ka qėndisur brenda natės thekėt e flamurit dhe zbukurimet e shqiponjės


Forumi aLbdigital
Jeta ėshtė e bukur - Jetoje ! malesia.org&malesiaforum.com
Shiko profilin e anėtarit http://www.malesia.org

Ma-Origano

avatar
Moderator/e
Moderator/e
Versionet e sjelljes sė flamurit nė Vlorė

Pėr shumė vite me radhė ka dominuar versioni zyrtar,se flamuri qė Ismail Qemali ngriti mė 28 Nėntor 1912 nė Vlorė,u qėndis nga korēarja Marigo Pozio,qė jetonte nė atė kohė nė Vlorė dhe ajo e qėndisi atė brenda natės.

Por,ky version i shndėrruar nė mit nuk i kėnaqi tė gjitha interpretimet qė bėhen kohėve tė fundit.Njė version tjetėr qė del nga kujtimet e pjesėmarrėsve tė Kuvendit tė Vlorės,vė nė pah se,flamuri qė Ismail Qemaili ka ngritur nė Vlorė,ėshtė po ai qė zbukuronte podiumin e Hotelit-„Kontinental“nė Bukuresht,nė mbrėmjen e 5 nėntorit 1912.Takimi i Ismail Qemaili me komunitetin shqiptar tė Bukureshtit,realisht vendosi shpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė,qė do tė jetėsohet 23 ditė mė vonė nė Vlorė.Tė gjitha burimet rezultojnė se flamuri u mor nga Spiridon Ilo dhe gjatė gjithė udhėtimit me shpurėn e Ismail Qemailit,e ka mbajtur me vet nė gji.Meqė z.Ilo ishte djali i tezes sė Marigo Pozios,natėn e 27 nėntorit,ka fjeturr nė shtėpinė e saj nė Vlorė dhe sipas dėshmive,znj.Pozio ka qėndisur brenda natės vetėm theket e flamurit.Sipas kujtimeve tė Vangjo Ilos(djalit tė Spiridon Ilos)flamuri qė e ka sjellur i ati nga Bukureshti nė Vlorė ishte i stampuar e jo i qėndisur dhe ka pas pėrmasėn 80 cm me 1 metėr.Ky flamur nuk ishte i qėndisur mė fije ari siē ėshtė pohuar deri mė tani,por ka pasur thekė tė verdhė,tė cilat siē u tha mė lartė, i ka qėndisur Marigo Pozio.

Ekziston edhe njė version tjetėr qė lidhet me emrin e Marigo Pozios.

Nė njė shkrim tė gazetės“Dielli“qė botohet nė SHBA,thuhet se flamurin e ngritur nė Vlorė e kishin sjellur mėrgimtarėt shqiptarė nga Amerika nė Korfuz,pėr kėtė qėllim.Meqenėse Marigo Pozio(grua e njė tregėtari vlonjat),ato ditė ndodhej nė Korfuz,nė pamundėsi qė ta fuste njė mashkull flamurin nė Shqipėri(pėr shkak tė pengesave tė mėdha doganore),kėtė e bėri Marigo Pozio,e cila e mbėshtolli brenda veshjeve tė sipėrme dhe e solli nė Vlorė.



Eqrem bej Vlora thotė se flamuri qė u ngrit nė Vlorė,nė vitin 1914 u dogj nga grekėt nė Delvinė! .



Ndėrkaq,pėrveē kėtyre versioneve,Eqrem bej Vlora(kusheri i Ismail Qemalit), nė kujtimet e tij,thotė se-flamuri qė u ngrit mė 28 Nėntor 1912 nė Vlorė,ishtė njė flamur qė e mbaja nė shtėpi si kujtim,tė dhuruar solemnisht mė 1909 nga njė pinjoll i familjes Kastrioti(don Aladro Kastrioti)me banim nė Paris.Dhe kėtė pohim tė Eqrem bej Vlorės e vėrtetojnė plotėsisht disa dokumente(letėrkėmbime) qė janė gjetur nė maj 2004 nė arkivat e ministrisė sė jashtme tė Shqipėrisė.

1.Nė dokumentin e parė thuhet se nė vitin 1930 qeveria shqiptare ka marrė njė vendim tė rėndėsishėm qė flamurin e ngritur nė Vlorė ta kthente nė njė material muzeal dhe pėr kėtė qėllim,prefekturės sė Vlorės i drejtohet me njė letėr zyrtare,ku i kėrkohej ta gjej flamurin dhe ta sjellin nė Tiranė pėr ta vendosur nė muzeun kombėtar.Nė vitin 1930 pothuaj se tė gjithė protagonistėt ishin gjallė pėrfshirė kėtu edhe Marigo Pozion.

2.Ndėrkohė Prefektura e Vlorės i dėrgon njė letėr zyrtare ministrisė sė brendshme tė Shqipėrisė(asokohe ministėr ishte Musa juka) nė tė cilėn sqaron se flamuri,qė Ismail Qemaili e ka ngritur nė Vlorė ishte pronė private e Eqrem bej Vlorės,ashtu siē thotė edhe vet Eqrem bej Vlora nė kujtimet e tij.Sė kėndejmi kjo perfekturė kėrkonė nga ministria qė t“i drejtohet zyrtarisht Eqrem bej Vlorės,i cili asokohe ishte zyrtarė i qeverisė shqiptare(mbretėrisė zogiste) nė Athinė.

3.Zoti Rauf Fico,ministėr i jashtėm i Shqipėrisė pėrmes njė letre dėrguar z.Eqrem bej Vlorės nė Athinė,kėrkon qė ta dorėzon flamurin pėr ta vendosur nė muzeun kombėtar.

4.Ndėrkohė z.Eqrem bej Vlora nė letėr-pėrgjigjen e tij prej 3 faqesh,pasi e falėnderon ministrinė e jashtme qė mė nė fund ėshtė kujtuar pėr ta kthyer flamurin e ngritur nė Vlorė,nė material muzeal,me keqardhje thotė,se ai flamur nuk ekziston mė!Nė vijim ai shpjegon se ky flamur,pas pėrfundimit tė Kuvendit tė Vlorės,u rikthye nė shtėpinė e tij dhe ka vazhduar ta mbajė atė si tė shenjtė.Mirėpo nė vitin 1914 kur nė Vlorė hynė forcat rebele tė Shqipėrisė ,nga frika se do ta gjenin flamurin ,zonja Delvina-njė grua patriote qė kishte qėndruar nė shtėpinė e tij,gjatė largimit nga Vlora e merr edhe flamurin me vete nė Delvinė.Znj.Delvina kėtė flamur e ruan me kujdes(si tė shejt) sė bashku me sendet e saja pesonale.Asokohe,ndonėse nė jug tė Shqipėrisė krijohet qeveria„vorio-epirote“qė luftonte pėr bashkimin e kėsaj pjese shqiptare me Greqinė,familja e znj.Delvina duke qenė nė fokus pėr t“u persekutuar,detyrohet tė largohet pėr nė Korfuz,dhe lėnė gjithēka kishin nė shtėpinė e tyre.Pas njė kohe,shtėpia plaēkitet nga forcat“vorio-epirote“dhe digjet me tė gjitha gjėsendet sė bashku me flamurin.Pra,sipas kėtyre dokumenteve qė gjinden nė arkivin e ministrisė sė jashtme tė Shqipėrisė,duket se janė demantuar tė gjitha versionet qė kanė tė bėjnė mė flamurin,qė ėshtė ngritur mė 28 Nėntor 1912 nė Vlorė.


Forumi aLbdigital
Jeta ėshtė e bukur - Jetoje ! malesia.org&malesiaforum.com
Shiko profilin e anėtarit http://www.malesia.org

Ma-Origano

avatar
Moderator/e
Moderator/e
KUSH E DOGJI FLAMURIN HISTORIK QĖ U NGRIT MĖ 28 NĖNTOR 1912

NĖ VLORĖ?


Sheradin BERISHA



Kush e solli flamurin kombėtar mė 28 Nėntor 1912 nė Vlorė?

Pėr shumė vjet ka dominuar versioni zyrtar se flamuri qė Ismail Qemali ngriti mė 28 Nėntor 1912 nė Vlorė, u qėndis nga korēarja Marigo Pozio, e cila atėkohė jetonte nė Vlorė dhe thuhet se ajo e qėndisi flamurin brenda natės. Por, ky version i shndėrruar nė mit, si duket nuk i kėnaq tė gjitha interpretimet qė bėhen kohėve tė fundit. Po t“i referohemi kujtimeve tė Eqrem bej Vlorės, del se Marigo Pozio Flamurin e ka qėndisur disa ditė pas mbajtjes sė kuvendit tė Vlorės, duke u bazuar nė flamurin e tij personal, tė cilin e kishte ngritur Ismail Qemali mė 28 nėntor 1912.



Qėndisja e flamurit

Njė version tjetėr qė spikatet nė kujtimet e pjesėmarrėsve tė Kuvendit tė Vlorės, thuhet se flamuri qė u ngrit nė Vlorė, ėshtė po ai flamur qė zbukuronte podiumin e Hotelit - „Kontinental“ nė Bukuresht, nė mbrėmjen e 5 nėntorit 1912, gjatė takimit tė Ismail Qemalit me komunitetin shqiptar nė Rumani. Nė kėtė takim realisht u vendos qė Shqipėria tė shpallė Pavarėsinė e plotė nga Perandoria Osmane, e cila veē po i numronte ditėt e fundit nė Ballkan. Dhe kjo do tė ndodhė 23 ditė mė vonė(mė 28.XI.1912) nė Vlorė.

Sipas kėtij versioni, tė gjitha burimet rezultojnė nė njė pikė, se Spiridon Ilo (pėrfaqėsues i delegatėve tė Bukureshtit) e kishte marrė Flamurin nga kryeqyteti rumun dhe gjatė udhėtimit me delegacionin e Ismail Qemalit pėr nė Shqipėri, do ta mbajė tėrė kohėn me vete, nė gji. Ndonėse S.Ilo ishte djal i tezes sė Marigo Pozios, mė 27 nėntor 1912, (kur karvani i Ismail Qemalit arrinė nė Vlorė), ai natėn do ta kaloi nė shtėpinė e saj nė Vlorė. Dhe thuhet se, Marigo Pozio brenda natės i ka qėndisur vetėm theket e flamurit (jo krejt flamurin), qė e kishte sjellur z.Ilo nga Bukureshti.

Ndėrkaq, Vangjo Ilo (djali i Spiridon Ilos) nė kujtimet e tij thotė, se: flamuri qė ka sjellė i ati i tij nga Bukureshti nė Vlorė, ishte i stampuar, jo i qėndisur dhe pėrmasa ka qenė 1 metėr me 80 cm. Ky flamur nuk ishte i qėndisur me fije ari siē ėshtė pohuar deri mė tani, por ka pasur thekė tė verdha, tė cilat siē u tha mė lartė, i ka qėndisur Marigo Pozio.

Ekziston edhe njė version tjetėr rreth prurjes sė flamurit nė Vlorė, e qė lidhet me emrin e Marigo Pozios.

Shpeshherė nė mesin e komunitetit shqiptarė qė jetonė nė Amerik, pikėrisht nė ditėn e flamurit pėrfolet se flamuri qė u ngrit nė Vlorė ėshtė qėndisur nė Boston tė Masacusets. Pėr kėtė ēėshtje ka shkruar edhe gazeta „Dielli“ qė botohet nė SHBA. Nė njė shkrim tė Qerim Panaritit thuhet, si vijon: "Ne e dėrguam flamurin nga Bostoni nė Korfuz njė vit mė parė se tė ngrihej nė Vlorė nga z. Ismail Qemali (nė vitin 1911- vėrejtja ime). Tė gjitha shpenzimet pėr qėndisjen, paketimin dhe dėrgimin e flamurit u bėnė nga shoqėria jonė Besa-Besė.“ Mė tutje z.Panariti thotė se “detyra e mbajtėsit tė flamurit ju ngarkua z. Naēi Nuēi, ish mėsues i gjuhės sonė shqipe nė Korēė dhe mė pas, pas ndalimit tė shkollės, ai punoi si instruktor nė njė shkollė tregėtare nė Korfuz dhe ndihmonte tregėtarėt Shqiptarė." Z. Naēi ishte njė mik i ēiftit tregėtar Pozio nga Vlora tė cilėve ua besoi flamurin qė ta shpinin nė Vlorė dhe ta mbanin fshehur derisa t'ju kėrkohej nga patriotėt, tė cilėt kishin vendosur qė Shqipėrinė ta ndanin nga Turqia (…) Flamuri ishte i tėri mėndafsh i kuq rrethuar me thekė ari dhe nė mes kishte shqiponjėn me dy krerė nė ngjyrė tė zezė. Shtiza mbajtėse qe prej bambuje dhe i lyer me ar nė majėn e sė cilės gjendej njė shqiponjė me dy koka prej fildishi…“

Pėr hollėsi tė tjera, se si Marigoja e solli flamurin nė Vlorė, ka shkruar edhe shtypi nė Tiranė, bazuar nė rrėfimin e kryetarit tė shoqėrisė shqiptaro-amerikane Koli Rodhe. Aty vihet nė pah se Marigo Pozio nga Hoēishti i Korēės (grua e njė tregėtari vlonjat), ndonėse ato ditė ndodhej nė Korfuz, nė pamundėsi qė ta fuste njė mashkull flamurin nė Shqipėri (pėr shkak tė pengesave tė mėdha doganore nga autoritetet turke), kėtė gjė e bėri Marigo Pozio, e cila e mbėshtolli brenda veshjeve tė sipėrme dhe e solli nė Vlorė.

Flamuri qė u ngrit mė 28 nėntor 1912 nė Vlorė, u dogj nga

grekėt nė vitin 1914 nė Delvinė !!!

Pėrveē kėtyre versioneve, Eqrem bej Vlora (kushėri i Ismail Qemalit), nė kujtimet e tij, thotė se - flamuri qė u ngrit mė 28 Nėntor 1912 nga Ismail Qemali nė Vlorė, ishte njė flamur personal (pronė private e tij) qė e mbante nė shtėpi (si kujtim), tė dhuruar solemnisht mė 1909 nė Paris, nga njė pinjoll i familjes Kastrioti, don Aladro Kastrioti. Dhe kėtė pohim tė Eqrem bej Vlorės e vėrtetojnė tashmė disa dokumente (letėrkėmbime) qė janė gjetur, nė maj tė vitit 2004, nė arkivin e ministrisė sė jashtme tė Shqipėrisė.



Eqrem bej Vlora

1.Nė dokumentin e parė thuhet se, nė vitin 1930 qeveria shqiptare ka marrė njė vendim tė rėndėsishėm, qė flamurin e ngritur nė Vlorė (mė 28.XI.1912) ta kthente nė njė material muzeal dhe pėr kėtė qėllim, prefekturės sė Vlorės i drejtohet me njė letėr zyrtare, ku i kėrkohej ta gjejė atė flamur dhe ta sjellin nė Tiranė pėr ta vendosur nė muzeun kombėtar. Nė vitin 1930 pothuaj se tė gjithė protagonistėt ishin gjallė, pėrfshirė kėtu edhe Marigo Pozion.

2.Ndėrkohė, Prefektura e Vlorės i dėrgon njė letėr zyrtare ministrisė sė brendshme tė Shqipėrisė (ministėr i brendshėm ishte Musa Juka) nė tė cilėn sqaron se flamuri, qė Ismail Qamali e ka ngritur nė Vlorė ishte pronė private e Eqrem bej Vlorės, ashtu siē thotė edhe vet Eqrem bej Vlora nė kujtimet e tij. Sė kėndejmi, kjo perfekturė kėrkonė nga ministria, qė t“i drejtohet zyrtarisht Eqrem bej Vlorės, i cili asokohe ishte zyrtarė i qeverisė shqiptare (mbretėrisė zogiste) nė Athinė.

3.Zoti Rauf Fico, ministėr i jashtėm i Shqipėrisė, i dėrgon njė letėr z.Eqrem bej Vlora nė Athinė, dhe kėrkon dorėzimin e flamurit, pėr ta vendosur nė muzeun kombėtar nė Tiranė.

4.Ndėrkohė, Eqrem bej Vlora organit zyrtarė ia kthen pėrgjigjen me njė letėr prej tri faqesh,Nė letėr pasi e falėnderon ministrinė e jashtme, qė mė nė fund ėshtė kujtuar pėr ta kthyer flamurin e ngritur nė Vlorė, nė material muzeal, me keqardhje thotė, se ai flamur nuk ekziston mė !

Mė poshtė nė letėr, z.Vlora thekson se ky flamur, pas pėrfundimit tė Kuvendit tė Vlorės(28.XI.1912), u rikthye nė shtėpinė e tij dhe ka vazhduar ta mbajė atė si tė shenjtė. Mirėpo, nė vitin 1914 kur nė Vlorė hynė forcat rebele tė Shqipėrisė sė Mesme, nga frika se do ta gjenin flamurin (sepse shtėpitė e bejlerėve shqiptar qė kishin orientime perėndimore u dogjėn tėrėsisht), zonja Delvina, njė grua patriote qė kishte qėndruar nė shtėpinė e tij, gjatė largimit nga Vlora pėr nė Delvinė e merrė me vete edhe flamurin. Znj.Delvina kėtė flamur e ruan me kujdes (si sytė e ballit) sė bashku me gjėsendet e saja pesonale.

Nė kėtė situatė tė nderė, kur nė vitin 1914, hynė nė jug tė Shqipėrisė, forcat greke „vorio-epirote“,tė cilat pretendonin bashkimin e kėsaj pjese shqiptare me Greqinė, sulmojnė Delvinėn dhe meqė familja e znj.Delvina ishte nė fokus pėr t“u persekutuar, detyrohet tė shpėrngulet nė Korfuz, duke lėnė gjithēka kishin nė shtėpinė e tyre. Gjatė operacioneve pushtuese, ushtria greke, pasi kishte plaēkitur djegur e shkretuar Delvinėn, ia vuri zjarrin edhe shtėpisė sė delvinajve dhe sė bashku me gjėsendet e mbetura brenda nė shtėpi u dogjė edhe flamuri.

Si pėrfundim, duke u bazuar nė kėto dokumente, duket se janė zbehur (demantuar) tė gjitha versionet qė kanė tė bėjnė me fatin e flamurit historik, i cili mė 28 Nėntor 1912 qe ngritur nga Ismail Qemaili nė ballkonin e shtėpisė ku u mbajt Kuvendi i Vlorės.


Forumi aLbdigital
Jeta ėshtė e bukur - Jetoje ! malesia.org&malesiaforum.com
Shiko profilin e anėtarit http://www.malesia.org

Ma-Origano

avatar
Moderator/e
Moderator/e
Dita e Flamurit


Ky shkrim ėshtė njė nga botimet e Skėnder Luarasit nė revistėn ''Studenti'', organ i studentėve shqiptarė nė qytetin Springfield, Mass. ShBA, mė 28 nėntor 1919.



Dita e Flamurit ėshtė dita mė e shėnuar nė historinė e kombit tonė. Duke kremtuar kėtė ditė, i pari kujtim qė na bie nė mend ėshtė se njė popull ka shpėtuar prej kurthit tė robėrisė, dhe nisi tė shijojė jetėn e lirė duke u pėrfaqėsuar prej shenjės kombėtare, Flamurit.

Shenja e kombit tonė: Flamuri kuq e zi me shqiponjėn dy krenare!
Me sa mburrje, madhėshti, nderim dhe gaz e shikon ēdo sy atdhetari! Vetėm njė tradhtar, njė shpirtlig e vėshtron me smirė, me urrejtje, me frikė.
Te flamuri nuk shohim vetėm bukurinė e cohės dhe tė ngjyrės, po edhe bukurinė e njė atdheu, tė njė kombi, me tėrė cilėsitė, parimet, ndjenjat dhe historinė e njė populli, qė ka jetuar pėr njė jetė madhėshtore, pėr qėllime tė larta, tė shtrenjta, tė dėlira.

Flamuri ynė tregon qėndrimin e njėhershėm, tė patundur dhe burrėror tė atyre ushtarėve fisnikė qė i ka udhėhequr nė ngadhėnjime, mes luftėrave tė rrepta, jo pėr sulme, po pėr mbrojtje. Flamuri ynė tregon jetėn e atyre trimave tė kombit qė luftuan pėr tė mbrojtur atdheun. Nėn kėtė flamur Skėnderbeu mundi tė dalė fitimtar nė luftėra tė panumėrta kundėr mizorive tė Anadollit. Nėn kėtė flamur trimat e Gegėrisė dhe tė Toskėrisė mundėn tė mbajnė tė pa njolluar prej armiqve nderin e tyre. Nėn kėtė flamur kemi dhėnė besėn tė rrojmė ne, bijtė e shqiponjės.

Te ky flamur i hapur, qė fėrfėrin nė erė, shikojmė me shkronja tė arta Shqipėrinė e Re dhe tė Lirė; shikojmė jetėn e sė ardhmes sė kėtij kombi, qė ėshtė dergjur pėr kaq kohė nė kurth i mbuluar me plafin e robėrisė, po qė kurrė nuk ka qenė i mundur pėr vdekje!

Flamuri ynė ėshtė shenja e trimėrisė dhe e lirisė. Pėr trimėri ka kaptuar male, ka kapėrcyer lumenj, ka shėtitur pyje, ka vetėtitur mbi dete dhe ka valuar mbi fusha. Pėr liri ka bėrė terror tė madh, beteja tė pėrgjakshme.

Pėr liri, si tani e tutje ky, dhe vetėm ky flamur, do tė fėrfėrijė mbi kulmet e shtėpive, do tė shndrijė mbi majat e ēukave, do tė valojė mbi sheshet e lėndinat. Vetėm nėn kėtė flamur do tė prehen nė qetėsi eshtrat e atyre dėshmorėve qė bėnė therorinė mė tė madhe, duke luftuar dhe vdekur me nder e lavdi.

Vetėm nėn kėtė flamur mund tė rrojmė ne bijtė, nipėrit dhe stėrnipėrit, nė liri, nė fatbardhėsi mė vete dhe nė paqe e miqėsi me fqinjėt.

Po sado i mirė, sado i bukur dhe i kėndshėm tė jetė ky flamur, bukuria e tij prishet, vyshket, venitet, po tė mos jemi dhe ne si flamuri. Le ta dimė qė ne e bėjmė flamurin dhe jo flamuri neve. Po tė jemi ne trima, besnikė, tė drejtė, tė lirė, tė ndershėm, ashtu do tė jetė edhe flamuri ynė, shenja e njė populli trim, besnik, tė drejtė, tė lirė, tė ndershėm. Po tė jemi ne robėr dhe tradhtarė, ashtu do tė jetė edhe flamuri, shenja e robėrve dhe e tradhtarėve.

28.XI.1919


Forumi aLbdigital
Jeta ėshtė e bukur - Jetoje ! malesia.org&malesiaforum.com
Shiko profilin e anėtarit http://www.malesia.org

Ma-Origano

avatar
Moderator/e
Moderator/e
Ja shtepia e vertete e flamurit

Oliverta Lila

Njė shtėpi tradicionale vlonjate, Ismail Qemali qė mban flamurin shqiptar nė ballkonin e saj, dhe njė dyndje populli qė brohorasin Pavarėsinė. Kjo ėshtė fotografia tradicionale qė ne jemi mėsuar ta identifikojmė me shpalljen e Pavarėsisė. Por ajo pamje nuk i pėrket shtėpisė sė vėrtetė ku ėshtė ngritur flamuri i 1912-ės. Njė fotografi e rrallė qė ka mbėrritur nga Stambolli vėrteton ato ēka personalitetet e asaj kohe kanė lėnė nė kujtimet e tyre. Flamuri ėshtė ngritur nė shtėpinė e Xhemil Bej Vlorės. Deri mė sot, nė arkivat shqiptare nuk gjendej as njė pamje e saj. Diheshin vetėm tė dhėna dhe rasti mė i mirė ishte njė skicė qė tregonte kompleksin e Vlorajve. Asgjė mė shumė. Kėrkimet nė gjurmė tė kėsaj shtėpie e kanė ēuar historianin vlonjat, Bardhosh Gaēe deri nė Turqi. E pikėrisht nė arkivat e Stambollit dhe Ankarasė. Pas kėrkimeve tė shumta, ka mundur tė gjejė atė ēka kėrkonte. Shtėpinė e Xhemil Bej Vlorės, aty ku ėshtė ngritur flamuri mė 28 nėntor tė 1912-ės. Nė fotografi tregohet vetėm njė pjesė e shtėpisė sė madhe. Nė tė dallohet vetėm shkalla e njė ane dhe njė pjesė e ēardakut. Fotografia pėrkon me njė skicė tė njohur mė para ku tregohet kompleksi Vloraj. “Kjo fotografi gjendet nė arkivat e Stambollit dhe tė Ankarasė. E kam gjetur dy vjet mė parė. Ajo ėshtė dėrguar nga Vlora nė mars tė vitit 1913 dhe pas saj ka njė raport tė shkurtėr ku shkruhet: Shtėpia ku u ngrit flamuri e u shpall Pavarėsia”, - tregon historiani Bardhosh Gaēe, i cili ėshtė marrė me studimin e kėsaj periudhe historike. Fotografinė e ka vėnė nė dispozicion tė Muzeut Historik Kombėtar nė Tiranė si njė e dhėnė e veēantė historike. Ajo do tė ekspozohet pėr herė tė parė nė ekspozitėn qė MHK-ja po realizon me rastin e 95-vjetorit tė Pavarėsisė. Sotirulla Hoxha, shefe e sektorit tė pėrmbajtjes tregon se me kėtė rast nga arkivat, tė dhėna tė ndryshme dhe nga bashkėpunėtorėt e tyre janė mbledhur fakte tė reja historike pėr ngjarje apo figura tė veēanta, apo edhe objekte qė do tė ekspozohen pėr herė tė parė. “Deri mė sot ne kishim vetėm disa tė dhėna shkrimore pėr shtėpinė e Xhemil Bej Vlorės, por nuk kishim gjetur asnjė fotografi. Ekzistonte njė skicė dhe njė studim pėr kėtė kompleks, por vetėm kaq. Pėr herė tė parė po e publikojmė kėtė fotografi pėr vet vlerėn e saj historike.

Fotografia


E nxjerrė nga arkivat e Stambollit, fotografia e shtėpisė sė Xhemil Bej Vlorės pėr herė tė parė tregon pamjen e vėrtetė tė shtėpisė ku u ngrit flamuri. Historianėt shprehen se fotografia tradicionale e shtėpisė me ballkon ku shfaqet Ismail Qemali me flamur nė dorė, i pėrket vitit 1913. Ėshtė realizuar mė 28 nėntor, gjatė festimeve tė njėvjetorit tė shpalljes sė pavarėsisė. “Flamuri ėshtė ngritur nė shtėpinė e Xhemil Bej Vlorės, ndėrsa shtėpia me ballkon ėshtė godina ku u zhvendos pas njė viti selia e qeverisė sė Vlorės”, - shprehet Gaēe. Sipas tij, fotografia e rrallė qė ai ka sjellė nga Stambolli ėshtė realizuar nga Thanas Floqi, njė nga delegatėt qė morėn pjesė nė shpalljen e Pavarėsisė. Kėtė e bazon edhe nė fotografitė tė tjera tė ēmuara qė ka gjetur nė kėtė arkiv. “Thanas Floqi ishte ai qė nė atė kohė kishte aparat fotografik dhe ka bėrė edhe disa fotografi tė tjera. Nė kėtė arkiv unė kam gjetur edhe njė foto tė Ismail Qemalit duke kaluar Vjosėn sė bashku me tė gjithė delegatėt qė e shoqėronin”, - tregon historiani Gaēe. Fakti qė mė 28 nėntor tė 1912-ės flamuri ėshtė ngritur nė shtėpinė e Xhemil Bej Vlorės, konfirmohet nė aktin e Pavarėsisė, nė organin zyrtar tė Qeverisė sė Vlorės “pėrlindja e Shqipėrisė”, por edhe nė kujtimet e personaliteteve tė asaj kohe se Eqerem Bej Vlora, Hasan Prishtina, Mit’hat Frashėri etj. Nė shtėpinė e Xhemil Bej Vlorės kishte lindur edhe vet Ismail Qemali. Nė kujtimet e tij, nė kėtė shtėpi Eqerem Bej Vlora shkruan se: “U mblodhėm tė gjithė nė selamllėk dhe si gjithmonė nė kėto raste rrėmuja sundonte gjithēka. Problemi ishte se disa krahina nuk kishin dėrguar delegatė. Ose ata nuk vinin dot, ose nuk kishte pasur mundėsi pėr t’u bėrė mbledhje pėrfaqėsimi”. Ndėrsa Mit’hat Frashėri, nė njė letėr me titull, “Si u bė Kongresi i Vlorės” dėrguar mikut tė tij, Kristo Luarasit, shkruan: “Kongresi u ēel mė 28 tė kėtij muaji dhe ishin 47 delegatė nga ēdo anė e Shqipėrisė, vise tė shkelura dhe tė pashkelura. Sot janė 65, se kanė ardhur edhe nga krahina tė tjera. Kėtė ditė, pra, ora 14.30, me zė tė pėrgjithshėm u proklamua independenca e Shqipėrisė dhe Flamuri u ēel nė portėn e shtėpisė ku ishim mbledhur(...)Salla e madhe nė shtėpinė e Xhemil Bej Vlorės ishte mbushur plotė dhe delegatėt kishin zėnė vendet rreth tri tryezave tė mėdha tė vėna afėr e afėr...”.

Shtėpia

Vendi qė zė sot lulishtja nė qendėr tė qytetit, ka qenė trualli mbi tė cilin ishte ngritur familja e Xhemil Bej Vlorės dhe kompleksi i Vlorajve. Dikur nė atė vend ka qenė ngritur njė ndėrtesė e madhe, ashtu siē tregohet edhe nė fotografi. Historiani Bardhosh Gaēe tregon se shtėpia ėshtė shkatėrruar nga tėrmeti i vitit 1929. Ndėrsa nė vitin 1941 u vendos tė kthehej nė lulishte. Sot aty ndodhet Monumenti i Pavarėsisė. Gaēe tregon se edhe nė kujtimet e Ali Asllanit shkruhet: “Vendosa qė nė vendin ku u bė pavarėsia tė ngre njė shtizė flamuri nė lartėsinė e ballkonit”. Fatmirėsisht, kjo fotografi ka ngelur si dėshmi e rrallė e kėsaj shtėpie. Ndėrsa ekspozimi i saj merr njė vlerė tė madhe me rastin e 95-vjetorit tė shpalljes sė Pavarėsisė. Gaēe shprehet se ėshtė shumė e rėndėsishme qė kjo fotografi tė jetė nė muzeume pėr vet vlerėn historike qė mbart. Ndėrsa ky fakt tregon se pėrgjatė viteve nga arkivat apo burime tė tjera do tė dalin tė dhėna mbi shtrembėrimet historike qė po diskutohen kaq fort kėto kohė nė shoqėrinė shqiptare.

SI ISHTE NDERTUAR SHTEPIA E FLAMURIT


Kėto kohė nė Muzeun Historik Kombėtar specialistėt kanė mbledhur mjaft materiale qė dėshmojnė pėr Pavarėsinė. Nė kėrkim tė fakteve tė reja, nė vite tė dhėnat plotėsojnė njėra-tjetrėn. Fotografia e shtėpisė sė vėrtetė ku u ngrit flamuri ėshtė vendosur bashkė me disa tė tjera qė presin tė ekspozohen pėr herė tė parė nė ekspozitėn qė do tė organizohet me rastin e 95-vjetorit. Pavarėsisht tė dhėnave historike, nė njė studim tė tij, profesor Emin Riza duke iu referuar disa skicave pėr kompleksin e Vlorajve na jep tė dhėna interesante pėr ndėrtimin e tyre.

Emin Riza

Banesa e familjes Vlora ngrihej nė truallin qė zė sot lulishtja nė qendėr tė qytetit. Ai ėshtė rrėnuar rreth vitit 1920. Kompleksi ndėrtimor i formuar nga dy banesa dhe disa ndėrtime tė tjera, sipas skicės ngrihej mbi njė truall tė gjerė prej 4.50 ha (165 x 275 m). Nė skicė mungon muri rrethues nė e djathtė. Lartėsia e tij duhet tė jetė rreth 4 metra. Njė jur tėrthor ndan banesėn e familjes nga ajo e miqve. Tė dy banesat kanė porta tė veēanta hyrjesh. Pranė portės pėr nė banesėn e miqve, ngihet njė ndėrtim i vogėl me kat, e pjesėrisht me ēardak, i cili del me dy faqe nė rrugė. Kati pėrdhes duket i pabanuar, duke gjykuar nga dritaret nė formė frėngjie. Ky ndėrtim me shumė gjasė u pėrkiste rojave dhe shėrbyesve.Porta e hyrjes pėr nė banesėn e familjes e familjes nuk ka ndonjė ndėrtim pranė. Nė murin ndarės ndėrmjet tė dy banesave ka njė portė, ndėrsa djathtas saj ngrihet njė godinė pėrdhese me njė tambur gjashtėfaqėsh mbi tė. Nė oborrin e banesės sė familjes ėshtė ndėrtuar pusi, ndėrsa njė ndėrtim tjetėr siē duket ėshtė varr monumental (Tyrbe). Banesa e miėve ėshtė njė ndėrtim dykatėsh. Ai formohet nga njė bllok qėndror me gjatėsi 70 m, i cili nė tė dy pjesėt anėsore lidhet me dy dalje, tė cilat i japin kompozimit, rreptėsisht simetrik, formėn e njohur me dy krahė nė tipologjinė e banesės qytetare shqiptare tė feudalizmit tė vonė...
Banesa e familjes ėshtė si gjithmonė mė e madhe se ajo e miqve. Ajo shtrihet nė njė gjatėsi tepėr tė madhe, prej 83 m, duke pėrbėrė rastin e vetėm me sa njohim deri mė sot. Nė dallim nga banesa e miqve, ndėrtimi nė fjalė ėshtė trekatėsh. Edhe kjo banesė i pėrmbahet kompozimit simetrik, i cili, duke u bashkuar me madhėshtinė e veprės, rrit ndjeshėm monumentalitetin e saj. Krahėt anėsorė tė saj duket se vazhdojnė edhe nė pjesėn e prapme, madje edhe me disa dalje tė tjera, tė cilat e bėjnė kompozimin tepėr tė thyer. Nė dallim nga banesa e miqve, banesa nė shqyrtim shoqėrohet nga dy kulla, tė cilat ngrihen nė kėndet e jashtme tė kryqėzimit tė bllokut qėndror me krahėt ballorė...Pjesa qėndrore e pamjes kryesore ėshtė e punuar pasurisht. Njė platformė e ngritur me pak kėmbė shkallė nga pjesa tjetėr e truallit, ka pasur nė qendėr njė shatėrvan. Shkallėt monumentale tė kujtojnė variantet e zhvilluara tė kėtij elemnti nė banesat e mėdha me ēardak tė Beratit. Ato janė dyfishe. Rampat e para paralele qė zhvillohen pėrbri volumeve tė krahėve, pėrfundojnė nė rrafshin e katit tė parė. Prej sheshpushimit tė tyre zėnė fill dy rampa paralele, mbi sistemin e njohur tė qemerėve cilindrikė. Blloku i shkallėve pėrfshihet nė volumin e banesės. Tė dy rampat tė ēojnė nė ēardakun e katit tė dytė, i cili, ashtu si ai i banesės tjetėr ka nė ballė harkadėn me numėrimin tek tė hapėsirave, gjithsej 7 tė tilla.Tė dy banesat janė ndėrtuar prej guri, siē tregon pėrdorimi i gjerė i harkut dhe qemerit, nė konstruksionin e shkallėve, harkadave dhe atyre tė dritareve.
Kompleksi i familjes Vloraj, pėrveē vlerave arkitektonike, ka pasur edhe vlera historike. Nė banesėn e familjes, dhe pikėrisht nė mjedisin e katit tė tretė tė krahur tė djathtė ka lindur Ismail Qemali. Nė banesėn e miqve, nė ditėt e mėdha tė Nėntorit 1912, janė zhvilluar mbledhje tė rėndėsishme, ndėrsa pikėrisht nė harkadėn e dytė tė ēardaku, duke filluar nga e majta, ėshtė ngritur pėr herė tė parė flamuri kombėtar mė 28 Nėntor 1912.


Forumi aLbdigital
Jeta ėshtė e bukur - Jetoje ! malesia.org&malesiaforum.com
Shiko profilin e anėtarit http://www.malesia.org

Ma-Origano

avatar
Moderator/e
Moderator/e
Hap pas hapi me shpalljen e mevetesise

E Merkure, 28 Nentor 2007

Data 28 Nentor e ketij viti shenon 95-vjetorin e Shpalljes se Pavaresise se Shqiperise. Nje date qe sipas deshmive historike, eshte shoqeruar me nje sere perpjekjesh te atdhetareve shqiptare. Keto perpjekje u finalizuan ne 28 Nentor te vitit 1912 me ngritjen e Flamurit Kombetar ne Vlore nga patrioti i madh, Ismail Qemali.

Deshmi historike


Bazuar ne dokumentacionin historik ne vitin 1912, situata ne Ballkan ishte mjaft e trazuar, per shkak te ngjarjeve qe po ndodhnin njera pas tjetres. Nderkohe, Perandoria Turke po perjetonte nje krize te gjithanshme. Ne 11 janar te atij viti, patrioti Hasan Prishtina paralajmeroi ne Parlamentin turk per nje kryengritje te re ne Shqiperi, po te mos plotesoheshin kerkesat shqiptare.

Ne 18 janar, xhonturqit shperndane Parlamentin dhe shpallen zgjedhjet e reja. Ne 13 mars u nenshkrua marreveshja serbo-bullgare, mbi bazen e se ciles u formua ‘Aleanca Ballkanike’. Nje muaj me vone shpertheu kryengritja kunder xhonturqve ne Malesine e Gjakoves, ndersa ne 21-25 maj zhvilloi punimet Kuvendi i Junikut, i cili hartoi programin e autonomise te kryengritjes se pergjithshme.

Nderkohe, ne maj, kryengritja kunder xhonturqve u shtri ne zonen e Pejes, te Lumes, te Mirdites e te Zadrimes. Ne fillim te muajit qershor, forcat kryengritese, te udhehequra nga Bajram Curri, shpartalluan forcat turke ne Qafen e Prushit. Ne 28-29 qershor, kryengritesit, te udhehequr nga Isa Boletini, shpartalluan batalionet turke tek Ura e Senices. Brenda ketij muaji, kryengritesit shqiptare zhvilluan luftime me forcat turke ne zonen e Prishtines, te Pazarit te Ri dhe te Vuciternes, nderkohe qe ne 4 korrik moren Krujen dhe ne 17 korrik hyne ne Gjakove.

Ne te njejten date, kryengritja shqiptare e detyroi qeverine xhonturke te Said Pashes te jepte doreheqjen. Ne daten 5 gusht, sulltani shperndau Parlamentin dhe dekretoi zgjedhjet e reja. Nderkohe, pas ketyre zhvillimeve te vrullshme, qe u pasuan edhe me ngjarje te tjera, ne 8 tetor Mali i Zi i shpalli lufte Turqise dhe ne 17 dhe 18 tetor te njejten gje bene edhe Serbia dhe Turqia, gje qe shenoi edhe fillimin e Luftes Ballkanike. Ne teresi, kjo lufte drejtohej kunder Turqise, por ne nje moment te caktuar te zhvillimit te saj fqinjet kthyen syte nga Shqiperia, duke synuar copetimin e saj. Fitoret e shteteve ballkanike ndaj Turqise i detyruan Fuqite e Medha te rishikonin vendimin e tyre, per te mos lejuar ndryshimet territoriale ne Ballkan, ne favor te interesave te aleateve ballkanike.

Ne rrethana te tilla, patriotet shqiptare, qe ndodheshin jashte atdheut, vendosen te ndermerrnin nje veprim te ri politik, me synimin per te parandaluar dhe per te mos lejuar copetimin e Shqiperise. Gjithashtu, do te synohej ruajtja e teresise tokesore, duke u mbledhur nje kuvend kombetar, ku do te vendosej per fatin e saj.

Ismail Qemali dhe Luigj Gurakuqi u nisen nga Stambolli dhe arriten ne Bukuresht, ku me 5 nentor 1912 organizuan mbledhjen e kolonise shqiptare. Ketu u vendos te krijohej nje Komitet Drejtues, te krijohej nje komision qe do te shkonte ne kancelarite evropiane, per te mbrojtur perpara qeverive te Fuqive te Medha te drejtat e kombit shqiptar. Nderkohe, Komiteti i Bukureshtit do te koordinonte veprimtarite e komiteteve brenda e jashte Shqiperise. Por ne kete mbledhje nuk u percaktua me saktesi, nese do te ishte autonomia apo pavaresia synimi i afert. Pjese e perpjekjeve diplomatike ishin dhe takimet qe Ismail Qemali zhvilloi ne Vjene me kontin Berthold dhe ambasadorin italian.

Ismail Qemali u njoftua per levizjen qe kishte filluar ne Shqiperi per mbledhjen e nje kuvendi kombetar. Nderkohe, ushtria osmane ne Ballkan ishte shpartalluar ne te gjitha frontet dhe trupat serbe, malazeze e greke kishin hyre thelle ne token shqiptare. Ne keto kushte, grupi i atdhetareve, i kryesuar nga Ismail Qemali, vleresoi se e vetmja zgjidhje e drejte e ceshtjes shqiptare ishte ajo e shpalljes se pavaresise.

Ne 19 nentor, Ismail Qemali do te deklaronte nga Trieste, gjate rruges per ne Shqiperi, se menjehere pas mberritjes se tij ne Shqiperi do te shpallej pavaresia e Shqiperise dhe do te zgjidhej qeveria e perkohshme. Ideja e pavaresise se Shqiperise dhe lajmi i mbledhjes se Kuvendit Kombetar u priten me entuziazem ne Shqiperi, ku nderkohe levizja atdhetare po pergatiste rrethanat.

I shoqeruar nga patriote te tjere, Ismail Qemali arriti ne Durres ne 21 nentor, per te ngritur flamurin ne kete qytet. Se bashku me delegatet e Durresit, Shijakut, Tiranes e Krujes, Ismail Qemali me shoket e tij u nisen per ne Vlore.

Ne Fier u bashkuan me nje pjese te delegateve nga Kosova dhe ne 25 nentor arriten ne Vlore. Menjehere nisen perpjekjet per organizimin e forcave te armatosura, duke ngritur nje komision te posacem dhe bashkepunimin me pleqesite e fshatrave, per mobilizimin e njerezve te afte per te luftuar. Kjo u diktua edhe nga keqesimi i rrethanave, per shkak te perparimit te ushtrise serbe ne territorin shqiptar. Nderkohe, flamuri kombetar ishte ngritur ne Elbasan, Durres, Tirane, Kavaje, Peqin e Lushnje.

Qyteti qe mbajti gjalle patriotizmin

Qyteti i Vlores gjate shekullit XiX ishte i njohur si nje vater e rendesishme e patriotizmit. Luftrat kunder pushtimeve te huaja dhe perpjekjet per perhapjen e arsimit shqip bene qe ne Vlore te krijoheshin shume shoqeri patriotike. Ne vitet 1908-1912 klubi "Laberia" u be nje vater e ndezur e perpjekjeve per pavaresine e vendit dhe luften kunder pushtuesve xhonturq. Kryetar nderi i ketij klubi atdhetar ishte Ismail Qemali. Celja e shkolles shqipe te Muradies me 7 gusht te vitit 1908 ishte nje ngjarje e shenuar ne jeten arsimore te Vlores. Por ngjarja me kulmore e qytetit te Vlores ishte 28 nentori 1912 kur plaku i urte e diplomati i shquar Ismail Qemali, se bashku me delegatet e ardhur nga vise te ndryshme te vendit, shpalli Pavaresine e Shqiperise dhe njekohesisht ngriti flamurin kombetar ne Vlore. Keshtu Vlora u be kryeqyteti i pare i Shqiperise se pavarur.

Durresi, shansi i humbur historik

Qyteti i Durresit ishte percaktuar si vendi ku do te mbahej Kuvendi Gjithekombetar per Shpalljen e Pavaresise se Shqiperise. Ismail Qemali zbarkoi ne portin e ketij qyteti me 21 nentor te vitit 1912, por atje nuk gjeti nje atmosfere te pershtatshme. Ne qytetin e Durresit, nuk ekzistonin kushte politike per shpalljen e pavaresise se Shqiperise, pasi propaganda greko-turke, ne bashkepunim me policine e kishin pergatitur terrenin per te burgosur Ismail Qemalin. Ne Shqiperine e Mesme mbizoteronte nje situate e ndere, kryesisht nga distancomi i feudaleve vendas prej levizjes per Pavaresi. Ne keto kushte, Ismail Qemali vendosi qe te vazhdoje rrugen per ne Vlore. Durresi e humbi keshtu shansin e madh historik per te qene qyteti i Pavaresise.


Forumi aLbdigital
Jeta ėshtė e bukur - Jetoje ! malesia.org&malesiaforum.com
Shiko profilin e anėtarit http://www.malesia.org

Ma-Origano

avatar
Moderator/e
Moderator/e
ju flm per mirkuptimin


Forumi aLbdigital
Jeta ėshtė e bukur - Jetoje ! malesia.org&malesiaforum.com
Shiko profilin e anėtarit http://www.malesia.org

Sponsored content


Shiko temėn e mėparshme Shiko temėn pasuese Mbrapsht nė krye  Mesazh [Faqja 1 e 1]

Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi